Brabanto grifonai
Graikų mitologijoje grifonai – baisūs paukščiai su erelio snapais ir liūto kūnais. Tačiau kinologijoje - tai maži, draugiški, 9 šunų-kompanionų grupei priklausantys juokdariai. Jų išvaizda nepalieka abejingų - žmonės nuo pirmų akimirkų tampa grifonų gerbėjais arba, švelniai tariant, jais nesižavi :) Yra 3 grifonų rūšys - Briuselio (pešami rudaplaukiai šiurkštukai), Belgų (juodi arba juodi su įrudžiu šiurkštukai) ir Brabanto grifonai (juodi, juodi su įrūdžiu arba rudi trumpaplaukiai) - veislė, kurią auginame veislyne Gintarinė Širdis.
Veislės kilmės šalis - Belgija. Visos trys grifonų rūšys yra kilusios iš mažo šiurkščiaplaukio šuns, vadinamo „smousje“, ir šimtmečiais aptinkamo Briuselio srityje. Manoma, kad XIX a. grifonams buvo įlieta Karaliaus Čarlzo spanielių ir mopsų kraujo, tokiu būdu gaunant trumpą kailį bei įtvirtinant dabartinį veislės tipas.
Nepaisant to, kad šiuo metu grifonai laikomi dekoratyviniais, šie maži šunys yra labai budrūs - jie buvo išvesti karietoms saugoti ir arklidėse gyvenantiems graužikams vaikyti.
1883 m. L.O.S.H (Šv. Huberto veislių knygoje) buvo užregistruoti pirmieji Briuselio grifonai. Tai buvo Topsy ir Foxine. Apie 1900 m. Belgijos karalienės Marijos-Henrietos rodomo dėmesio dėka Briuselio grifonai ir kitos veislės tapo labai populiarūs. Daug egzempliorių buvo išgabenta į užsienį, taigi veislė plito ir populiarėjo.
Grifonas - mažas šuo kompanionas nuo 3,5 iki 6 kg. svorio. Protingas, puikios pusiausvyros, budrus, išdidus, energingas, labai prisirišęs prie šeimininko. Praktiškai kvadratinio formato, tvirtų kaulų, tačiau tuo pat metu elegantiškų judesių ir konstrukcijos. Galva - charakteringiausia ir labiausiai stulbinanti grifonų kūno dalis. Palyginus su kūnu, ji gana didelė, snukis traukia akį savo beveik žmogiškomis išraiškomis. Nosytė - akių lygyje. Viršutinė nosies linija, žemiau nei apatinė akių linija - rimtas trūkumas. Priekinė snukio dalis kartu su nosimi yra labai trumpa. Apatinis žandikaulis išlenktas aukštyn, platus, nesmailėja ir išsikiša toliau nei viršutinis žandikaulis - dėl to atsiranda perkandimas. Sukandimas turi būti tvirtas, neturi matytis nei dantų, nei liežuvio. Akys toli viena nuo kitos, didelės ir apvalios, neišsprogusios. Rudos, kiek įmanoma tamsesnės. Akių apvadai juodi, baltos akies dalies turi matytis kuo mažiau.
Iki šiol negaliu paaiškinti, kaip mūsų namuose atsirado šitas gremlinas. Kartais tiesiog taip atsitinka, kad aplinkybės susiklosto, siūlydamos tik vieną įmanomą variantą.
Grifonais susidomėjo vyriškoji mūsų šeimos pusė, pavadindami juos "bobučių šuniukais". Tad jeigu norite, kad Jums apie Brabantus pasakotų ilgai ir aistringai, kaip aš tai galiu daryti apie azijatus ar orientalus - kalbėkite su Kostu :)
"Ar man jie gražūs? Ne... Ar norėčiau? Irgi ne. O ar įmanoma Lietuvoje nusipirkti juodą brabantę?" Paieškojau. "Neee..." Ir pamiršome. Skaitinėjau rusų azijatų forumą, užklydau į veislyno Maskvoje "Dvor Bojar" temą. Gražūs jų azijatai. Beje, turintys ir grifonų vadą - viena belgiukė, du brabantukai ir viena juoda brabantukė... Parduodantys tik berniukus. Rašau Natalijai nieko per daug nesitikėdama - gal parduotų brabantukę, vyras norįs. Diena tylaus mąstymo, paskui "gerai, jeigu eisite į parodas" :)
Štai taip. Atkeliavo Ženia krovininiu automobiliu, sąžiningai su fūristais atstovėjusi eilę pasienyje. Lyginant su azijatais tokia mažutė, traputė ir juokinga. Į ją neįmanoma žiūrėti nesijuokiant, neįmanoma neįsimylėti. Nuostabus padarėlis, atskridęs iš pasakų.
Deja, Ženia išėjo nelaiku, skaudžiai ir neteisingai - užpulta kaimynų šunų. Išėjo, palikdama tuštumą Jorio, Kosto ir, net keista pripažinti, mano širdyje. Kurį laiką pasidievagojus, kad "daugiau niekada, nes per daug skaudu", mintis, sapnus ir svajones vėl ėmė lankyti gremliniukas.
Didė (Neibade's Adventure A-Diana) atkeliavo pas mus iš Latvijos veislyno Neibade's.
Veislės kilmės šalis - Belgija. Visos trys grifonų rūšys yra kilusios iš mažo šiurkščiaplaukio šuns, vadinamo „smousje“, ir šimtmečiais aptinkamo Briuselio srityje. Manoma, kad XIX a. grifonams buvo įlieta Karaliaus Čarlzo spanielių ir mopsų kraujo, tokiu būdu gaunant trumpą kailį bei įtvirtinant dabartinį veislės tipas.
Nepaisant to, kad šiuo metu grifonai laikomi dekoratyviniais, šie maži šunys yra labai budrūs - jie buvo išvesti karietoms saugoti ir arklidėse gyvenantiems graužikams vaikyti.
1883 m. L.O.S.H (Šv. Huberto veislių knygoje) buvo užregistruoti pirmieji Briuselio grifonai. Tai buvo Topsy ir Foxine. Apie 1900 m. Belgijos karalienės Marijos-Henrietos rodomo dėmesio dėka Briuselio grifonai ir kitos veislės tapo labai populiarūs. Daug egzempliorių buvo išgabenta į užsienį, taigi veislė plito ir populiarėjo.
Grifonas - mažas šuo kompanionas nuo 3,5 iki 6 kg. svorio. Protingas, puikios pusiausvyros, budrus, išdidus, energingas, labai prisirišęs prie šeimininko. Praktiškai kvadratinio formato, tvirtų kaulų, tačiau tuo pat metu elegantiškų judesių ir konstrukcijos. Galva - charakteringiausia ir labiausiai stulbinanti grifonų kūno dalis. Palyginus su kūnu, ji gana didelė, snukis traukia akį savo beveik žmogiškomis išraiškomis. Nosytė - akių lygyje. Viršutinė nosies linija, žemiau nei apatinė akių linija - rimtas trūkumas. Priekinė snukio dalis kartu su nosimi yra labai trumpa. Apatinis žandikaulis išlenktas aukštyn, platus, nesmailėja ir išsikiša toliau nei viršutinis žandikaulis - dėl to atsiranda perkandimas. Sukandimas turi būti tvirtas, neturi matytis nei dantų, nei liežuvio. Akys toli viena nuo kitos, didelės ir apvalios, neišsprogusios. Rudos, kiek įmanoma tamsesnės. Akių apvadai juodi, baltos akies dalies turi matytis kuo mažiau.
Iki šiol negaliu paaiškinti, kaip mūsų namuose atsirado šitas gremlinas. Kartais tiesiog taip atsitinka, kad aplinkybės susiklosto, siūlydamos tik vieną įmanomą variantą.
Grifonais susidomėjo vyriškoji mūsų šeimos pusė, pavadindami juos "bobučių šuniukais". Tad jeigu norite, kad Jums apie Brabantus pasakotų ilgai ir aistringai, kaip aš tai galiu daryti apie azijatus ar orientalus - kalbėkite su Kostu :)
"Ar man jie gražūs? Ne... Ar norėčiau? Irgi ne. O ar įmanoma Lietuvoje nusipirkti juodą brabantę?" Paieškojau. "Neee..." Ir pamiršome. Skaitinėjau rusų azijatų forumą, užklydau į veislyno Maskvoje "Dvor Bojar" temą. Gražūs jų azijatai. Beje, turintys ir grifonų vadą - viena belgiukė, du brabantukai ir viena juoda brabantukė... Parduodantys tik berniukus. Rašau Natalijai nieko per daug nesitikėdama - gal parduotų brabantukę, vyras norįs. Diena tylaus mąstymo, paskui "gerai, jeigu eisite į parodas" :)
Štai taip. Atkeliavo Ženia krovininiu automobiliu, sąžiningai su fūristais atstovėjusi eilę pasienyje. Lyginant su azijatais tokia mažutė, traputė ir juokinga. Į ją neįmanoma žiūrėti nesijuokiant, neįmanoma neįsimylėti. Nuostabus padarėlis, atskridęs iš pasakų.
Deja, Ženia išėjo nelaiku, skaudžiai ir neteisingai - užpulta kaimynų šunų. Išėjo, palikdama tuštumą Jorio, Kosto ir, net keista pripažinti, mano širdyje. Kurį laiką pasidievagojus, kad "daugiau niekada, nes per daug skaudu", mintis, sapnus ir svajones vėl ėmė lankyti gremliniukas.
Didė (Neibade's Adventure A-Diana) atkeliavo pas mus iš Latvijos veislyno Neibade's.
© Copyright 2018 Gintarinė Širdis kennel